Kiek žmonių mikčioja?

JAV specialistai tvirtina, kad mikčioja apie 1% suaugusių gyventojų, tačiau laikino mikčiojimo periodą savo vystymesi patiria apie 4 – 6 %  vaikų.

Austrų specialistai mano, kad nuo mikčiojimo kenčia 1 – 2 % visos populiacijos. Jis paliečia apie 4-5 % vaikų, iš kurių apie 80 % spontaniškai nuo mikčiojimo išsivaduoja iki 10 metų amžiaus.

Rusų mokslininko M. Chvatcevo duomenimis, Europoje mikčiojančiųjų skaičius mažėja iš Vakarų į Rytus: prancūzų - 5,7%, vokiečių - 2% , rusų - 1,2%. Sankt-Peterburge mikčioja apie 2% vaikų ir iki 1,5% suaugusiųjų. Be abejo, tas procentas labai priklauso nuo kalbos sutrikimų klasifikacijos.

Lietuvoje nėra tikslios mikčiojančių žmonių statistikos, tad manoma, kad mikčioja apie 4-5 % ikimokyklinio amžiaus vaikų iki 7 m. amžiaus (viso apie 10-15 tūkstančių) ir 1-2 % žmonių su jau susiformavusia kalba, t.y. nuo 7 metų amžiaus (viso apie 35-70 tūkstančių).

Vokiečių specialistai pastebėjo, kad paskutiniame dešimtmetyje daugėja mikčiojančių vaikų. Tai siejama su vis mažėjančiu per daug užimtų tėvų dėmesiu vaikams.

Mikčiojimas pasitaiko dažniau, negu gomurio nesuaugimai, bet rečiau, negu pavėluotas kalbėjimas. Daugeliui mūsų teko susidurti su mikčiojančiu kaimynu, klasės draugu, bendradarbiu ar šeimos nariu.

Mikčiojimas dažniausiai pasitaiko tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų ir mažėja vyresnio amžiaus grupėse. Amerikoje visose amžiaus grupėse mikčioja apie septynis žmones iš tūkstančio. Tarp suaugusiųjų maždaug trys žmonės iš tūkstančio mikčioja labai stipriai.

Apie 5% visų vaikų per savo gyvenimą yra mikčioję kelis mėnesius ar ilgiau. Vienose šeimose mikčiojimas yra labiau paplitęs, kitose - mažiau. Pavyzdžiui, jeigu tėvas ar motina kada nors mikčiojo, tikimybė, kad jų vaikai mikčios, yra tris – penkis kartus didesnė negu šeimose, kuriose nė vienas iš tėvų nemikčiojo. Šeimose, kur mikčioja mama, rizika turėti mikčiojantį vaiką yra didesnė, nei ten, kur mikčioja tėtis.

Nustatyta, kad berniukai mikčioja tris-keturis kartus dažniau negu mergaitės. Tas santykis išlieka ir suaugusiųjų tarpe. Mes vis dar nežinome tikslios tokio skirtumo priežasties. Tačiau, išskyrus keletą išimčių, berniukai/vyrai dažniau susiduria su visomis žmogiškomis problemomis, negu mergaitės/moterys. Kodėl yra šis skirtumas? Pirmiausia, jis atsiranda ankstyvoje vaikystėje, nes skiriasi vidiniai berniukų ir mergaičių kalbėjimo sugebėjimai. Antra, tuo pačiu augimo laikotarpiu namų ir socialinė aplinka, pasirodo, berniukus veikia šiek tiek kitaip, negu mergaites. Taigi, berniukai mikčioja dažniau už mergaitės dėl paveldimų skirtumų, nes aplinkinių reakcija į berniukų elgesį ir sugebėjimus kalbėti yra kitokia.